Skip links

Apie pavasarį ir atleidimą

Nežinau, kaip Jūs, bet aš pavasario laukiu. Net ir labai.

Tirpstantis sniegas ir balos po kojomis mane įkvepia. Kaip įkvepia ir čirškiantys, skambantys, klykaujantys paukščiai, kasdien vis vėliau besileidžianti saulė; žmonės gatvėse be pirštinių ir kepurių; tulpės rankose, ant palangių ar stalelių.
Man patinka vaduotis iš žiemos sąstingio, kuris, regis, kartais ima ir įsimeta į kūną kažkurio užtirpusio raumens pavidalu ar į sielą pykčio, apmaudo ar nusivylimo šešėliais.

„Jei supykai – atleisk“, „Jei tave nuskriaudė- atleisk“, „Jei su tavim neteisingai pasielgė – atleisk“. Nes pyktį nešiotis, ilgai verkti, užsibūti apmaude ar nusivylime nesveika. Nes tai gadina širdį, kepenis ir visus likusius neišvardintus organus.

Tą turbūt esame girdėję ne kartą ir ne du. Aš irgi protu suvokiu, kad geriau, išmintingiau, sveikiau yra atleisti, o ne nešiotis savyje jausmą, kuris atima energiją ir užnuodija protą.
Tačiau kaip atleisti, jei neatsileidžia?

Jausmas yra jausmas. Su proto darbu jis turi mažai ką bendro. Tiksliau – jis nesileidžia proto kontroliuojamas. Kartais protas, kaip vyresnis brolis, jį išvaro per duris. Bet jis vis vien įsliūkina pro langą nepastebėtas atgal ir įsitaiso nepastebimoje vietoje. Ir keisčiausiu beigi mažiausiai tinkamu momentu ima ir praneša apie tai, kad jis – gyvas, ir jis – su mumis.

Ir klausimas – o kaip atleisti??? – iškyla vėl.

Vieną dieną einant gatve, besidžiaugiant pavasarėjančiu oru ir bestebint sniegą, virstantį purslotomis balomis manasis atsakymas iššoko savaime: atleisti – tai at(si)leisti. Atšilti. Atsipalaiduoti.

Bet tam, kad atšilti, tenka leisti sau sušalti, apmirti arba atvirkščiai – leisti pilnai išdegti laužui, vidinei ugniai, kol teliks tik pelenai, t.y. pilnai išgyventi tą nemalonų jausmą: pyktį, nusivylimą ar apmaudą.

• Suteikti teisę ir leidimą sau jį išgyventi. Tai vienas svarbiausių momentų. Nes ne visada mūsų įpročiai, auklėjimas ir šalia esantys žmonės mums leidžia išgyventi jausmus ir emocijas, kurie juos gąsdina.

• Atpažinti ir pažinti jį. Jo keliamus pasiūlymus ir sprendimus. Perleisti per proto filtrą ir kai kuriuos – priimti, kai kuriuos atmesti.

• Išgyventi jo keliamą emocinę įtampą ir nepatogumus.

• Išgyventi jį ir išbūti jame ir su juo tiek laiko ir taip giliai, kad jis pats save pilnai išsėmęs imtų judėti į kitą pusę. Kita pusė gali būti įvairi – ramybė, abejingumas, pasitenkinimas, džiaugsmas.

Iš šalčio į atšilimą, iš įtampos į atsipalaidavimą, iš įsiskaudinimo į atleidimą. Liepsna sunaikina seną. Dažniausiai negrįžtamai. Bet lieka atsilaisvinusi vieta ir energija, kur galima kurti kažką naują. Kartais su tais pačiais žmonėmis, kartais – su kitais. Priklausomai nuo mūsų pasirinkimo.

Perėjimas iš seno į naują – ir vėl naujas pavasario ciklas.
Toks buvo mano atsakymas.

Jūsiškis gali būti ir kitoks.

Vilija

Vilnius

2018-04-01

 

 

Join the Discussion

X