Skip links

Apie trapumą ir pagalbos ranką

#dienos#citatos
#apie #vidinius #resursus

Iš interneto lobių: „Kiekvienos trapios merginos viduje gyvena drūtas vyras, kuris gali ją nuraminti sunkiose gyvenimiškose situacijose ir ištiesti pagalbos ranką.“

Pažįstama? Man labai pažįstama. Daugumai moterų, manau, taip pat. Vėliau ar anksčiau kiekviena mūsų gauna progą susipažinti su tuo drūtu vyru. Nebūtinai jis iš karto yra drūtas. Vyrai, kaip ir moterys, yra užauginami. Vidiniai – taip pat. „Tu įstengsi, tu gali!”- iš auginimo srities. Ir prisipažinimas sau, kad „Aš tikiu, aš žinau, kad aš pajėgsiu!“ rodo, kad mes jau užmezgėme pažintį su tuo vyruku. Ir su kiekvienu „Aš pajėgsiu, jau buvau, jau atlaikiau, jau išsikovojau“ tas drūtas vyrukas stiprėja, ir jo kontūrai, ir galia mums tampa vis aiškiau matomi, jaučiami ir suvaldomi.

Kartais pažintis su juo būna labai netikėta: jis tūno savo kamputyje ir kaupia jėgas. Ir po daugybinių mus skaudinančių situacijų pasikartojimų, kurios mums atima žadą ar surakina kojas, dar vienoje panašioje situacijoje jis nusprendžia, kad gana, paskutinis lašas prikauptas, paskutinė riba peržengta. Ir drioksteli. Žodį ar veiksmą, kuris nustebina mus pačias ir tuo metu šalia esančius žmones.

Į driokstelėjimą aplinkinių reakcija irgi būna nevienareikšmė. Kai kurie mums sako: „Nu žinai…Iš tavęs to nesitikėjau…Visada buvai tokia rami (nuspėjama/patogi/nekelianti problemų)…“ Ir mes, girdėdamos jų balse nusivylimą, tenorime, kad mūsų berniokas dingtų greičiau nuo scenos, pasiimdamas ir mus kartu. Nes taip baisu nuvilti. Prarasti pripažinimą, kad aš esu gera ir meilę. Ir mes dingstam, net jei fiziškai ir liekame stovėti toje pačioje vietoje. Gėda ir kaltė užspaudžia mūsų vyruką kaip sunkus akmuo.

Bet būna ir kiti. Jie sako: „O, kaip tu čia skėlei! Gerai padarei! Žinos dabar, kad tu ne iš kelmo spirta!“. Ir mes savo drūtam vyrui įsikimbame į ranką. Iš džiaugsmo, nes atradome sąjungininką. Nes jo stiprybė yra ir mūsų stiprybė. Mes ją turėjome, bet tik dabar susivokėme turinčios. Tas sąjungininko pojūtis užsilieka atmintyje, jis mums suteikia galių jį ir vėl išsikviesti kitą kartą, kai prireiks jo pagalbos. Sunkiose situacijose. O laikui bėgant ir ne tik.

Gurkšnodamos šiltą arbatą ir žvelgdamos pro langą į vėjo plėšomus paskutinius paauksintus medžio lapus, pasakyti jam, kaip senam geram bičiuliui, o kartu ir sau: „Matai, kiek daug kartu jau nuveikėme…Ir dar nuveiksime, nes tam, ką mes galime – dar ne pabaiga!“

Vilija

Vilnius,

2017-10-30

 

 

 

Join the Discussion

X