Skip links

Apie jaunystės mirtį arba Kaip aš virtau brandžia dama

Šis pavadinimas atėjo iš karto – be jokio vidinio pasipriešinimo, svarstymų ar abejonių. Jauna jaučiausi ilgai. Tam padėjo keli dalykai: genetika („Jūsų kraujo/kepenų tyrimai – idealūs“), kitų žmonių vertinimai („Tu neatrodai pagal savo metus“, „Tu dar jauna“), pozityvaus mąstymo apraiškų pilni žurnalai ir interneto portalai („Niekada nevėlu pradėti“, “Kokia šukuosena sukurs jaunatvišką įvaizdį“) ir, be abejonės, techninės priemonės (plaukų dažai; drabužiai, kokius dėvi jaunesni žmonės ir pan.)

Tačiau, kad ir kokia jauna besijaučiau, po 40-ečio laikas nuo laiko mane pasiekdavo realybės beldimas į mano nesibaigiančios jaunystės duris: aplinkinių kreipiniai, virtę iš „panelės“ į ‚ponia“, seniai matytų pažįstamų replikos („O, kaip sumoteriškėjai“), vyresnių artimųjų priminimas apie tai, kas „mano amžiuje“ gali ar negali būti („Pakilo kraujospūdis? Tai ko jau nori, tavo amžiuje taip jau turi būti.“)

Aplinkinių akivaizdžių besibaigiančios jaunystės požymių konstatavimai mane ir baugino, ir liūdino. Kartais sau priekaištaudavau, kad „gal apsileidau“, „gal neprisižiūriu“, gal ir man reikia „kažko drastiškai jauninančio“. Bet didžiausias noras ir taktika buvo visa tai ignoruoti ir kabintis į jaunystę iš visų jėgų. Ką aš ir dariau. Ne, ačiū Dievui, pakako išminties nesidaryti jokių grožio operacijų ir injekcijų, nors nesmerkiu tų, kurie pasirenka tokį būdą sugrįžti atgal.

Mano jaunystės iliuzija buvo ne apie lygų veidą ir dailias formas, o apie galimybes ir perspektyvas. Jaunystė jų turi daug. Begalę laiko. Begalę galimybių, pasirinkimų ir ateities horizontų. Kur bepasisuksi – viskas dar prieš akis. Didžioji dalis gyvenimo.

Paleisti jaunystę – tai atsisakyti viso šito. Atsisakyti to savanoriškai, tik su proto supratimu yra nepaprastai sunku, beveik neįmanoma. Sunku, nes pripažinimas, kad mano laikas, galimybės ir perspektyvos iš 180 laipsnių susitraukė iki kokių 30, yra siaubas ir tikras košmaras. Juoda skylė. Bejėgiškumas ir beviltiškumas. Šalia asmeninių galimybių susitraukimo, ateina baimės apie tai, kad mūsų visuomenėje „nėra vietos senukams“. Gyvenimas tarsi užsibaigia ties 50 m. riba. Netikite? Pažiūrėkite į sveikatinimosi, stiliaus beigi grožio patarimus bei į darbo rinkos užklausas.

Iš esmės, atsisakyti jaunystės – reiškia pajusti mirties alsavimą į nugarą. O mirties alsavimo išgyvenimas atveda į labai sunkias būsenas: nerimą ir paniką. Bejėgiškumą. Beviltiškumą. Juodą skylę. Uždarą kambarį. Išeities nebuvimą. Tas patyrimas yra toks tragiškas ir skausmingas, kad kartą jį patyrus, organizmas ir protas mobilizuojasi ir ima ieškoti išeičių. Dažniausiai tradiciškai banalių, kurias galima apibudinti devizu: „Aš dar parodysiu, kad turiu parako!”

Techniškai tai gali būti šukuosenos/stiliaus/darbo pakeitimas. Užsirašymas į šokių/mezgimo ar dar kažkokius kursus, ar naujo hobio susiradimas. Visa tai suteikia naujumo, naujų potyrių, naujų pradžių pojūtį. Primena jausmą, kurį išgyvenau, pirmą kartą eidama į pirmą klasę. Iš esmės, visos tos priemonės, kaip tokios nėra blogai, jei jų tikslas nėra vien tik reanimuoti jaunystę. Bet jei jos nesąmoningai pasirenkamos kaip tik tuo tikslu, kad ją išsaugoti ir užkonservuoti – jos nėra pakankamos. Nes mirtis niekur nepasitraukė, tik pasiėmė pertraukėlę.

Mirties alsavimą ypatingai sustiprina kūno pojūčiai ir pokyčiai, kurie nepasiduoda proto ir valios kontrolei. Jie mane taip išgąsdindavo ir priblokšdavo, jog atrodydavo, kad aš imu fiziškai išnykti. Viena mano amžiaus moteris pasakė apie kitką, bet iš esmės, apie tą patį: „Aš tiesiog fiziškai nykstu“.

Bet nykstame ne mes. Nyksta mūsų jaunystė. Tada tenka mirties supratimą prisileisti visai arti. Jei protas ir jausmai atsisako tą daryti, tą padaro kūnas per nemigą, košmariškus sapnus, padidėjusį širdies plakimą, pakilusį kraujospūdį ir panašius netikėtus ir nemalonius reiškinius, o jei į tai nesureaguojama, tada ir per ligas. Jei protas ir jausmai leidžiasi įviliojami į iliuzijas ir jų užliūliuojami, tai kūnas tam pakankamai atsparus. Praktiškai jis yra paskutinė instancija, bylojanti, ar teisinga linkme judame, ar išvis judame, o gal pastrigome ant kažkokio slenksčio. Būtent jis ir jo pojūčius lydinčios emocijos labiausiai įtikina leisti numirti jaunystės siūlomoms iliuzijoms apie nesibaigiantį laiką, galimybes ir perspektyvas. Leisti joms numirti yra košmariškai sunkus patyrimas. Didžiulis iššūkis. Siaubas. Neįveikiamos didžiulės jėgos spaudimo siaubas. Erdvės, kurioje nėra išėjimo, siaubas.

Tačiau gera žinia man atlaikius tą siaubą, buvo ta, kad leidus numirti jaunystei, nesibaigiančių savo resursų iliuzijai, neišvengiamai atėjo atgimimas. Kitoks savęs, pasaulio ir savo vietos suvokimas.

Aš nebesu jauna moteris. Ja buvau, žinau, ką man tai reiškė.

Dabar esu kitokia.

Ragauju pasaulį ir gyvenimą iš naujo.

Pažįstu iš naujo. Be jaunatviškos skubos, nepagrįstų vilčių ir aklo tikėjimo.

Nepuolu stačia galva, renkuosi. Įsižiūriu ir įsiklausau.

Nejaučiu nei graužaties, nei kaltės, nei gėdos, sakydama „Ne“ ir „Stop“.

Vertinu kokybę, o ne kiekybę.

Jaučiu dėkingumą ir meilę laiko išbandytiems žmonėms, santykiams ir vietoms.

Nekovoju dėl vietos ir įtakos po saule, darau tai, ką išties laikau vertinga.

Jaučiuosi esanti brandi dama, pažįstanti sodrius gyvenimo atspalvius ir prieskonius, žėrėjimą ir gilumą. Ir man patinka taip jaustis. Daug sykių gyvenime jaučiausi įvairiais atvejais jaunesnė nei esu, arba vyresnė nei esu. O dabar esu tokia, kokia esu. Tas susitikimo su savimi jausmas yra nepaprastai geras.

Tai nėra patarimai. Tai pasakojimas apie mano jausmus ir patyrimą, kuriame Jūs galbūt rasite kažką artimą sau. O gal pagalvosite: „Mano kelias yra arba bus visai kitoks“.
Kas irgi ne mažiau įkvepia.

Vilija

Join the Discussion

X