Skip links

Pavydas ne draugas, pyktis – ne priešas. I dalis

Po mano minčių apie brandžią damą pasidalijimo gavau Jūsų pasidalijimus Jūsų mintimis, jausmais, patirtimis, o kartu ir naujų jausmų ir minčių. Jas nešiojausi savyje, pergalvodavau ir pergyvendavau iš naujo ir palaipsniui, kelių savaičių bėgyje gimė pasakojimas apie pavydą ir pyktį.

Viena moteris parašė: „..Labai pažįstama ir artima. Gal dar pridėčiau – aš jau ant nieko nepykstu ir niekam nepavydžiu.“(cituoju gavusi autorės leidimą). Ir aš jai labai dėkinga už tas mintis, nes pagaudavau save vis grįžtant prie jų ir jas apmąstant.

Per mano seminarus ar konsultacijų metu žmonės gana dažnai kalba apie pyktį, jį prisimena, vėl išgyvena, atpažįsta, užduoda klausimus, dalijasi patirtimi. Pyktis yra legalizuojamas. Apie jį žmonės jau nebebijo kalbėtis, kaip ir nebijo prisipažinti, kad kartais būna pikti. Dažniausiai.

Kitaip yra su pavydu. Labai retai tenka girdėti prisipažinimus, kad kažkas kažkam kažko pavydi. Na, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus savo pavydą priskiria „baltam pavydui“. Tačiau net ir tą frazę ištaria su apgailestavimu ir šiokio tokio nepatogumo jausmu.

Pavydas išties yra jausmas „iš duobės“ etapo. Kai žmonės jaučiasi laimingi, jie nepavydi.
Jis atsiranda tada, kai žmogus jaučiasi nepilnas (meilės, sėkmės, pripažinimo, materialinių dalykų, geros jausenos, tikėjimo).

Pavydas – dar ir apie tai, kad žmogus yra silpnas. Juk jei nepilnas – tai ir nepakankamai stiprus, turintis silpną vietą, pro kurią lenda visokiausio plauko abejonės savimi.

Pavydas – tai ir apie pasilyginimą su kitais, kitų pranašumo atradimas ir savo menkumo pajautimas. Tas savo menkumo jausmas yra toks nemalonus ir sunkiai pakeliamas, kad žmogiška prigimtis paprastai linksta jį nukišti kažkur kuo greičiau, kitaip tariant, išstumti, kol jis dar neužgriūna sunkia įsisąmoninimo našta. Ir nukišti kuo giliau, nes buvimas jame atima daug jėgų ir energijos.

Su vienokia ar kitokia pavydo forma, ar keliomis iš jų esame susidūrę kiekvienas. Kai išgirstame ką nors sakant „Išmokau nebepavydėti?“ arba „Atsikračiau pavydo…“, gali kilti klausimas: „O kaip gi to pasiekti?“

Pradėti galima nuo:

– Atvirumo sau. Arba kitaip tariant, nuo pavydo atpažinimo ir prisipažinimo, kad, „Taip, mane ėda pavydas“. Tai nėra labai lengva, nes mūsų visuomenėje pavydėti yra negražu, negarbinga, žema, tai tikrai ne tas jausmas, kurį aplinkiniai toleruoja, ypač, jei jis nukreiptas į juos. Ką dažniausiai darome su netoleruojamais jausmais? Neigiame („Baik jau! Aš nepavydžiu!“), priskiriame kitiems („Tai jis/ji man pavydi!“), pakeičiame kitais jausmais ir sugalvota priežastimi („Man pikta, nes aš irgi norėjau, bet nespėjau“), išstumiame („Įdomiai pasakoji apie kelionę…aš trumpam einu į lauką, kažko galva įsiskaudėjo…“) ar panašiai pakišame juos „po kilimu“, nes demonstruoti atvirą pavydą – reiškia riziką būti atstumtam.

Pavydo atpažinimas ir įsisąmoninimas leidžia prisipažinti sau, kad esu silpna/-as, kad mano įgūdžiai ar gebėjimai – nepakankami, kad jaučiuosi ne visiškai tokia/-s, kokia galėčiau būti. Ką su tuo daryti?

– Galima prašyti pagalbos. Kai trūksta resurso, kurį turi kitas – puiki išeitis prašyti pagalbos ir tokiu legaliu būdu mažinti savo deficitą.

Prašyti pagalbos, ypač to, kuriam jaučiame pavydą, irgi nėra toks jau paprastas dalykas. Gali kišti koją išdidumas, kuris yra išvirkščioji pavydo pusė. Jis irgi byloja apie tą patį resursų trūkumą. Abu jie kyla iš nepilnumo, menkumo jausmo. Kai žmogus jaučiasi gerai, jam paprašyti pagalbos nėra sunku. Nėra sunku prašyti pagalbos, kai jaučiamas deficitas yra nedidelis arba neesminis. Bet kai atrodo, kad prašymas yra pažeminimas – tai ženklas apie trūkumą, nepilnumą.

Galėti priimti pagalbą. Tai irgi nėra lengva, nes po pagalbos priėmimo kyla natūralus dėkingumo jausmas. Ne taip lengva ryžtis pajusti dėkingumą asmeniui, kuriam pavydima, ar ne?
Vis dėlto, dėkingumas yra stipriai gydantis jausmas. Ir užlopantis skyles, kurias paliko menkumo jausmas. Jis neateina savaime, jis gali būti užauginamas. Bet jį verta auginti, nes gebėjimas išgyventi dėkingumą yra vienas iš kelių į jausmą, kuris vadinasi „būti laiminga/-u“.

Tačiau pavydas gali turėti ir konstruktyvią pusę: kai žmogus, pripažindamas savo trūkumus, nemenkina kitų, o ieško būdų juos pasivyti, iki jų užaugti ir juos peraugti. Tai taip vadinamas „baltasis pavydas“, kuris yra gera motyvuojanti jėga: „Jei pasisekė jai – pasiseks ir man! Jei ji gali – kodėl aš negaliu?!“

Su pavydu susiduriame ir kitaip: kai atrandame, kad pavydi mums. Tai irgi nėra malonus jausmas: tarsi bandytų iš mūsų atimti ar kažkaip sumažinti kažką, kas priklauso mums. Tokioje situacijoje nesijaučia gerai nei tas, kuris pavydi, nes jam kažko trūksta, nei tas, kuriam pavydi (nes kažką iš jo „nusiurbinėja“).

Pavydas tampa užmokesčiu už sėkmę, nes visada atsiranda žmonių, kuriems priimti kito asmeninius pasisekimus ar pasiekimus yra sunku. Interneto išmintis byloja: „Gerbk pavyduolius! Jie yra tie, kurie mano, kad tu esi geresnis nei jie”. Visai geras patarimas. Nes gaunama pagarba, panašiai kaip ir dėkingumas, yra vienas iš tų jausmų, kurie leidžia patirti vidinio menkumo ar nepilnumo jausmo sumažėjimą.

Pavydas yra sudėtinga emocija, jis savyje slepia daug agresijos. Kartais akivaizdžios, kartais nuspėjamos. Tačiau pats pyktis, jei jis atpažįstamas ir įsisąmoninamas, gali mums puikiai pasitarnauti. Pykti yra sveika, užgniaužti jį, išstumti, pakeičiant, tarkim, nusivylimu – nesveika. Nes pyktis – natūrali mūsų psichikos ir kūno reakcija į kelyje pasitaikiusią fizinę, emocinę ar mentalinę kliūtį.

Grįžtu prie skaitytojos citatos:“…aš išmokau nekreipti dėmesio. Neduodu durniui kelio, bet nebeleidžiu taip stipriai visko per save. Taip man sveikiau.“

Labai patiko tas „Nebeleidžiu taip stipriai visko per save“, nes man tai irgi artima. Kartais atsiriboti. Kartais išgyventi ir paleisti.

Bet tai jau įžanga į kitą temą – apie pyktį.

Apie jį – antroje dalyje.

Vilija

Vilnius

 

 

 

 

Join the Discussion

X