Skip links

Pavydas ne draugas, pyktis – ne priešas. II dalis

Taigi, tęsiu toliau, šį kartą apie pyktį.

Apie tai, kad pyktį nesveika laikyti savyje, parašyta daugybė įvairiausių straipsnių ir knygų. Praktiškai turbūt beveik kiekvienas, daugiau ar mažiau su psichologija susipažinęs žmogus, su tuo sutiks. Beveik kiekvienas.

Sykį vedžiau seminarą apie emocijas, jų atpažinimą ir valdymą viename mieste, apskrities centre. Apie dydį užsimenu todėl, kad peršasi prielaida, kad kuo didesnis miestas, tuo didesnis savivaldybės biudžetas, leidžiantis darbuotojams kelti kvalifikaciją, o tai suteikia galimybę daugiau įgyti žinių. Tačiau, kaip rodo praktika, būna visaip. Seminare dalyvavo švietimo darbuotojai iš kelių įstaigų, tame tarpe ir darželio auklėtojos, ir administracijos atstovės.

Man pradėjus kalbėti apie tai, kad vaikus kur kas labiau paveikia tai, kokie mes, suaugusieji, esame, ką mes darome, mūsų mimika, kūno kalba nei mūsų žodžiai ir dėl to pageidautina ne slėpti sunkiąsias emocijas, o atvirai apie jas kalbėtis, jas įvardinti „Dabar aš liūdna..“, „Šiuo metu jaučiu pyktį..“, vieno darželio atstovė replikavo: „Auklėtojos NEGALI būti piktos…Mūsų auklėtojos NIEKADA nebūna piktos…“ Tai buvo pasakyta visiškai rimtu, pamokomu tonu.

Besigilinant į priežastis, kodėl auklėtojoms negalima jausti pykčio, o jei jau pajuto – jį būtina slėpti, paaiškėjo, kad priežastis slypi kai kurių dalyvių baimėje, jog vaikas, grįžęs namo, pasakys tėvams, kad auklėtoja buvo pikta. O tai jau negerai. Minusas darželiui. Nes auklėtoja PRIVALO VISADA būti linksma ir šypsotis.

Mano reakcija į tai buvo liūdesys ir pyktis. Ilgai neužmiršau to atvejo. Ir dažnai kituose seminaruose užduodavau klausimą: „Ar gali auklėtoja (mokytoja) jausti pyktį?“ Ir įprastai išgirsdavau mane nudžiuginantį atsakymą, kuris skambėdavo maždaug taip: „Tai –žinoma! Mes gi – ne robotai“.

Iš kitos pusės, dažnam žmogui prisiminus vaikystę, ne taip sunku suvokti, iš kur tai ateina.

Mano karta buvo mokoma išstumti pyktį, nes:

  • Piktos mergaitės niekas nemylės.
  • Su piktu vaiku niekas nenorės žaisti.
  • Pikta mergaitė – negraži.
  • Jei tu pyksti – tu bloga/-as.
  • Piktas yra nemalonus, atstumiantis.
  • Pykti – nekultūringa.

Ir jūs turbūt galite prisiminti ne vieną panašų pasakymą.

Visų šių tezių esmė yra apie tai, kad jei būsi piktas – būsi atskirtas nuo sociumo. Liksi vienas. O kas gi nori likti vienu vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje?

Būti paliktam, atskirtam – tai pati didžiausia bausmė, ypač tiems, kurie neturėjo šilto, artimo jautraus santykio su savo mama ankstyvoje vaikystėje. Kuriems fizinį ir emocinį atskyrimą, pvz. išsiuntimą į kitą kambarį ilgam laikui, naudodavo kaip bausmę. Kuriems gerai pažįstamas emocinis atskyrimas, kai mama fiziškai yra šalia, bet emociškai nepasiekiama, nes vaiko nemato ir negirdi.

Nematomas ir negirdimas arba nepakankamai matomas ir girdimas vaikas pačiais įvairiausiais būdais stengiasi tapti matomu ir girdimu. Suaugusieji tada dažnai sako: “Jam trūksta dėmesio“. Ir arba pamato ir išgirsta jį, arba bando „užgrūdinti jo charakterį“, „neišlepinti“ ir pan. Jei vaikas negauna dėmesio, su laiku jis pajunta apmaudą, nuoskaudą ir pyktį, nes suaugęs, jo nematydamas, jį skaudina. Įskaudintas vaikas pykčio pagalba bando sugražinti nuoskaudas atgal. Tada suaugę jam sako, kad „Taip elgtis negražu“, „Geri vaikai taip nesielgia“ ir pan.

Tokiu būdu, vaikas per eilę metų vis patiria, kad pyktis dar labiau didina atskirtį  ir sukelia dar didesnį skausmą. Ir išmoksta arba dar labiau skaudinti, nes kontroliuoti pykčio proveržius nebetenka prasmės, arba kentėti ir šypsotis, arba kentėti su tauria veido išraiška. Kentėti, nes jis negavo to, ko labai troško. Jis išmoksta nejausti pykčio žmonėms, kurie jam yra labai svarbūs emociškai arba nuo kurių jis yra priklausomas fiziškai, socialiai. Jo psichika pyktį šiems žmonėms taip greitai išstumia į pasąmonę, jog jis net nepajėgia užfiksuoti, kad apskritai pajuto pyktį. Tačiau išstumtas pyktis niekur nedingsta. Užaugęs šis vaikas gali:

  • nukreipti agresiją į save, tarsi save bausdamas už „blogas emocijas“. Paprastai tai vadinama „savęs ėdimu“. Tokia pykčio ir kaltės samplaika. Jis gali jaustis kaltu už visus ir viską;
  • kartais jam gali atrodyti, kad pyktis lyg ir yra, bet jis eina ne iš jo paties, o iš aplinkinių. Tai kiti žmonės ant jo pyksta;
  • kartais jis gali būti labai malonus, mandagus, netgi patogus, bet staiga pratrūkti lygioj vietoj;
  • kartais jis gali net nesuvokti, kad „ėda save“, tačiau agresija, nukreipta į save patį, gali pasireikšti per įvairius susirgimus.

Išstumtas pyktis labai dažnai tampa nerimo priežastimi. Nerimas nuo baimės skiriasi tuo, kad baimė – jausmas, kai bijoma realaus pavojaus (pvz. bijau išeiti į gatvę degant raudonai šviesai, nes didelė tikimybė, kad mane partrenks automobilis), kai nerimas yra perdėta reakcija į menamą, įsivaizduojamą pavojų (pvz. pagalvojus, kad turiu išeiti iš namų į gatvę, mane apima keistas jausmas, kad gali nutikti kažkas negero).

Nerimas yra neurozių pagrindas, o kadangi neurotinė asmenybės dalis yra nemenka praktiškai kiekviename mūsų – tai reiškia, kad turime ir daug neįsisąmoninto, išstumto pykčio. Ar tai yra blogai? Na, viskas, kas neįsisąmoninta, gali sukelti vienokių ar kitokių netikėtų efektų netikėtu momentu.

Tai ką gi su tuo daryti ir kaip su tuo būti?

Per tūkstančius evoliucijos metų emocija, kurią vadiname pykčių, neišnyko, vadinasi, mūsų išgyvenimui tai yra svarbi emocija. Iš tiesų, pyktis yra mūsų padėjėjas, įveikiant kliūtis ir pasiekiant savo tikslus. Pyktis savyje neša galingą energiją, todėl gali bauginti šalia esančius.

Todėl pirmas dalykas: atsisakyti iliuzijos, kad harmoningas gyvenimas – tai gyvenimas be pykčių ir konfliktų;

Antras ne mažiau svarbus dalykas: atskirti emociją, jos buvimą, išgyvenimą nuo jos raiškos, aplinkiniams dažniausiai nepriimtina ne tiek emocija, kiek jos raiškos būdas ar rezultatas.

Trečias dalykas: išmokti reikšti pyktį socialiai priimtinais būdais, t.y. suvaldyti pirminį impulsą nušluoti nuo kelio tai, kas jums maišo ir įkarščiui nuslūgus, rasti būdą, kaip tai pasakyti/padaryti kitaip.

Ir čia prasideda nemažai smulkių, bet nelengvų žingsnių:

  • Leisti sau pykti, suteikti leidimą sau pykti (jei jums vaikystėje buvo kartota, kaip negražu pykti, leidimas iš jūsų buvo atimtas, ir jūsų užduotis – jį susigražinti).
  • Atpažinti, kad jūs pykstate. Tai ne taip lengva, kaip atrodo. Kartais jums gali atrodyti, kad kojas pakirto, žadą atėmė, atėmė gyvenimo džiaugsmą, jėgas veikti, kartais jūs galite po visų šitų atėmimų pajusti liūdesį, neviltį ar kitokį gniuždantį jausmą, bet jie gali byloti apie išstumtą pyktį. Nes jūs dar sau nesusigražinote leidimo pykti.
  • Leisti išgyventi sau pyktį, jeigu jums sunku jį atpažinti. Stebėti savo pyktį ir save pačią, kaip jis fiziškai jumyse pasireiškia, kaip jis jus keičia, kokiose sąlygose pasireiškia, apie kokius jūsų pamintus/nerealizuotus norus jis kalba.
  • Jei pyktį jūs atpažįstate ir jaučiate gerai, bet jis jus užneša kaip nevaldomas žirgas į tas jūsų ir šalia esančių teritorijas, kur be pykčio šiaip jau neitumėte, ir tai sukelia jums problemų – jūsų užduotis yra išmokti atpažinti pykčio pradžią. Ir nepasiduoti pirminiam impulsui, o įterpti sveiko proto balsą. Jūsų antroji užduotis – pasiimti pertraukėlę, prieš duodant reakciją. T.y. atvėsti ir tik po to veikti.
  • Dar vienas itin svarbus dalykas, tarnaujantis kaip pykčio prevencija: tiesiai, garsiai ir nesivaržant išsakyti savo norus, tikslus, poreikius. Kiti žmonės jūsų minčių neskaito, jūsų poreikių nežino ir jūsų gyvenimo taisyklių nesusapnuoja, kol garsiai jų neišsakote. Net jei jie ir gyvena su jumis po vienu stogu. Viso to įgarsinimas vadinasi ribų brėžimu. Kaip ir pasakymas NE, arba išsakymas to, ko jūs nedarysite, kas jums nepriimtina.

Bijote, kad nubrėžusi ar nubrėžęs ribas, jūs supykdysite kitą žmogų? Galbūt. Tačiau jūs atsakingas tik už savo pyktį. Už kito žmogaus emocijas yra atsakingas tik jis pats.

Tie žingsniai, kuriuos aprašiau, nėra lengvi. Tai tarsi treniruotė, kuriai reikalingas treneris, kol įgyjame tam tikrą formą ir įgūdžius. Įgyti formą ar įgūdžius jums gali padėti psichologas, psichoterapeutas, įvairios technikos, pvz. mindfulness. O taip pat ir savirefleksija, kantrybė, dienoraščio vedimas ir trupinėlis sveiko pykčio nugalint savo inerciją ir atsisakant įprastinių elgesio šablonų.

Vilija

Vilnius

 

 

 

 

Join the Discussion

X