Skip links

TĖVAI IR VAIKAI: APSIKEISTI VIETOMIS

Dar apie ribas kitu kampu. Šįsyk apie tai, kas vyksta, kai suaugusiojo suvokime ribų nėra. T.y. kai šeimoje nepakankamai aišku, kur esu ir ką jaučiu aš, kur yra ir ką jaučia kitas, nes ribos yra ne tik apie tai, ką galima, ko negalima, bet ir kur yra mano emocijos, mintys, išgyvenimai, kur – ne mano, ir į kokias santykio dalyvių atsakomybes toks suvokimas arba jo nebuvimas atveda. Apie tai, kaip ribų nesuformavimas, o nesant ribų suformavimui, nėra įmanomas ir atsiskyrimas, arba jų ištrynimas veda prie iškreipto santykių modelio tarp tėvų ir vaikų.

TĖVAI IR VAIKAI: APSIKEISTI VIETOMIS

Kas įvyksta su vaiku, jei kažkuris iš tėvų nenusitvarko su savo tėvystės užduotimis? Tarkime, vienas iš tėvų bando įsisūnyti arba įsidukrinti pas savo vaiką. Tokiame procese yra daug subtilumų, kuriuos ne taip lengva pastebėti, jie pasireiškia per smulkmenas, bet užtikrintai veda link konkretaus rezultato. Kaip tai pasireiškia:

• kai tėvas (čia ir kitur tekste turimas omenyje vienas iš tėvų, nepriklausomai nuo lyties – V.M. past.) iš vaiko laukia pagyrimo, supratimo, palaikymo, pripažinimo ir, jei negauna to, ko tikisi, įsižeidžia;

• kai vaikas privalo savo elgesiu patvirtinti tėvo buvimo tėvu gerumą, t.y. kad jis yra teisingas tėvas ir jo auklėjimo metodai – sėkmingi. Jei vaikas elgiasi ne taip, kaip iš jo reikalaujama, tai tėvas, nesusitvarkydamas su savo paties gėda ir kalte, ima nuvertinti ir kaltinti savo vaiką, nepastebėdamas savo atsakomybės tame, kas vyksta;

• kai tėvas bijo pasmerkimo ir apkaltinimo iš vaiko pusės; prašo leidimo kokiems nors veiksmams atlikti. Ypač, kai eina kalba apie suaugusiojo asmeninį gyvenimą.

• kai vaikas turi sulaikyti savo emocijas, atlaikyti jų keliamą įtampą ir išbūti jose tam, kad apsaugoti tėvą kaip labiau pažeidžiamą;

• kai vaikui uždrausta pykti, atmesti, atstumti, išreikšti nepasitenkinimą, nes tėvas jaudinsis, nusimins, išsigąs, įsižeis, jam bus gėda ir t.t.;

• kai vaikui negalima būti neatsakingu, bejėgiu, daryti kvailystes ir klysti, jis privalo visada su viskuo susitvarkyti, kad tėčiui su mama dėl jo nekiltų problemų, nes ne tam jie jį pagimdė;

Kokios yra tokio suaugusiojo elgesio pasekmės? Visais šiais atvejais vaikas užims vyresniojo vietą ir vykdys tėviškas funkcijas: jis taps atsakingas už saugią emocinę erdvę, atlaikys savo ir suaugusiojo emocinę įtampą, palaikys suaugusįjį, užtikrindamas jo augimą ir vystymąsi.

Taip pat tėvo pareiga yra formuoti ribas. Tokiuose santykiuose ribų formavimas taip pat atitenka vaikui. Jis keičiasi vietomis su suaugusiuoju ir perima jo atsakomybes. Jis įsipareigoja duoti, saugoti ir pakęsti/kentėti, kaip stipresnis ir pilnesnis vidinio turinio.
Tuo pačiu jis netenka teisės būti mažu, silpnu ir nežinančiu, būti mylimu bet kokioje savo raiškoje ir teisės natūraliai vystytis.

Tam tikru momentu suaugusiam žmogui kyla problema dėl atsiskyrimo ir išėjimo į savo laisvą savarankišką gyvenimą. Kaip palikti tėvą, jei jis dabar yra tavo vaikas? Vaikas visam gyvenimui. Vaikų nepalieka, jais rūpinasi ir juos saugo. Jis (vaikas) neturi teisės palikti įvaikinto savo tėvo vieno, nėra įsitikinęs, kad pastarasis išgyvens ir su gyvenimu susitvarkys pats.

Iš kitos pusės, tik tokiame (suaugusiojo – V.M. pastaba) statuse vaikas gali gauti savo tėvų meilę, jaustis geru ir reikalingu. Susiformuoja priklausomybė. Vaikams, kuriems buvo priskirta būti tėvais savo tėvams, – labai sunku. Jų atveju atsiskyrimas nuo tėvų eis su didžiuliu kaltės jausmu, jausmu, kad jie yra išdavikai, su absoliučiu palaikymo jausmo nebuvimu iš suaugusiojo pusės, kuris nėra suinteresuotas savo vaiko atsiskyrimu ir vystymusi. Ir laimė, jei separacija įvyks apskritai, nes jos kaina gali būti visiškas santykių nutraukimas. Tai yra labai skausmingas procesas abiems pusėms.

Autorė: Viktorija Dovgal, vertė – Vilija Malinauskaitė

Join the Discussion

X