Skip links

Ar galima bausti vaikus ir kaip?

Pristatome ištrauką iš psichologės Liudmilos Petranovskajos knygos «Как ты себя ведешь? 10 шагов по преодолению трудного поведения»

„Dažnai tėvai klausia: ar galima bausti vaikus ir kaip?

Tačiau su bausmėmis yra problema. Suaugusiojo gyvenime bausmių praktiškai nėra, jei neturėti omenyje baudžiamosios ir administracinės teisės sferos ir bendravimo su valstybine automobilių inspekcija. Nėra nieko, kas imtų mus bausti, „kad žinotum“, „kad ateityje tai nepasikartotų“.

Viskas kur kas paprasčiau. Jei mes blogai dirbame, mus atleis ir į mūsų vietą priims kitą. Tam, kad mus nubaustų? Jokiu būdu. Tam, kad darbas geriau vyktų. Jei mes įžūlūs ir egoistiški, mes neturėsime draugų. Tai bausmė? Be abejonės, ne, tiesiog žmonės pasirinks bendrauti su malonesnėmis asmenybėmis. Jei mes rūkome, gulime ant sofos ir valgome čipsus, mūsų sveikata suprastės. Tai ne bausmė – tik natūrali pasekmė. Jei mes nemokame mylėti ir rūpintis, kurti santykių, mus paliks sutuoktinis – ne tam, kad nubaustų, o jam tiesiog atsibos. Didelis pasaulis kuriamas ne bausmių ir apdovanojimų principu, o natūralių pasekmių principais. Ką pasėsi – tą ir pjausi – ir suaugusio žmogaus užduotis apskaičiuoti pasekmes ir priimti sprendimus.

Jei mes auklėjame vaiką apdovanojimų ir bausmių pagalba, mes darome jam meškos paslaugą, klaidiname jį dėl pasaulio sandaros. Po aštuoniolikos niekas jo rūpestingai nebaus <…> ir nenurodys tikrojo kelio. Visi tiesiog gyvens, sieks savo tikslų, darys tai, ką reikia ar malonu asmeniškai jiems. Ir jei jis priprato savo elgesyje vadovautis tik „rimbo ir meduolio“ principu, jam nebus ko pavydėti.

Natūralių pasekmių neįvykimas – viena iš priežasčių, dėl kurių vaikai iš vaikų namų neprisitaiko gyvenime. <…>Juk prasmė ne tame, kad išmokti virti sriubą ar makaronus, esmė tame, kad suprasti tiesą: ten, dideliame pasaulyje, kaip pasiklosi – taip išsimiegosi. Pats apie save nepasirūpinsi, niekas už tave to nepadarys. Tačiau nuo šios svarbios tiesos vaikus rūpestingai saugo. Kad paskui vienu ypu įstatyti juos į tą pasaulį, ir ten jau – kaip išmanai…

Štai kodėl labai svarbu kiekvieną kartą, kai tai įmanoma, vietoje bausmės naudoti natūralias elgesio pasekmes. Pametei, sulaužei brangiai kainuojantį daiktą – vadinasi, jo daugiau nėra. Pavogei ir išleidai svetimus pinigus – teks atidirbti. Pamiršai, kad užduota nupiešti piešinį, prisiminei paskutiniu momentu – teks piešti vietoj filmo prieš miegą. Sukėlei isteriją gatvėje – pasivaikščiojimas baigtas, keliaujame namo, koks čia pasivaikščiojimas.

Atrodytų, viskas paprasta, tačiau kažkodėl tėvai beveik niekada nenaudoja šio mechanizmo. Štai mama skundžiasi, kad iš paauglės dukros pavagia jau ketvirtą mobilų telefoną. Mergaitė jį įsideda į užpakalinę kelnių kišenę ir taip važiuoja metro. Kalbėjosi, aiškino, netgi baudė. O ji sako, kad „pamiršo ir vėl įsidėjo į tą kišenę“. Pasitaiko, beabejo.  

Bet aš mamai užduodu vieną paprastą klausimą: „Kiek kainuoja tas telefonas, kokį dabar turi Sveta?“ „Keli šimtai eurų (parinkau rublių atitikmenį su eurais pagal kursą – Vilijos past.)“, – sako mama, – prieš dvi savaites nupirkome.“ Netikiu savomis ausimis: „Kaip, ji pametė jau keturis, ir jūs vėl jai perkate tokį brangų telefoną?“ „O tai kaip gi, juk jai reikia, kad būtų ir fotoaparatas, ir muzika, ir kad šiuolaikinis modelis. Tik bijau, kad vėl pames.“

Kas suabejotų! Natūralu, šioje situacijoje vaikas ir pats neims keisti savo elgesį – juk pasekmių nebūna! Jį bara, bet naują brangų mobilų tvarkingai nuperka. Jei tėvai atsisakytų pirkti naują telefoną arba nupirktų patį pigiausią, o dar geriau – dėvėtą, ir aptartų terminą, kurio eigoje jis turi būti išsaugotas, kad paskui apskritai būtų galima pradėti kalbą apie naują, tai Sveta kažkokių būdu išmoktų „neužmiršti“.

Bet jiems tai atrodo pernelyg griežta – juk mergaitė turi būti ne blogesnė už kitus! O jie pasirinko nusiminti, bartis, pergyventi, bet nesuteikė dukrai jokio šanso pakeisti savo elgesį.

Nebijokite nestandartinių veiksmų. Viena daugiavaikė mama pasakojo, kad, pavargusi nuo vaikų ginčų tema, kas turi plauti indus, tiesiog sudaužė visas vakarykštes lėkštes, suverstas į kriauklę, Ekscentriška, taip. Tačiau tai irgi tam tikra natūrali pasekmė – artimąjį galima išvesti iš savęs, ir tada jis pasielgs nenuspėjamai. Indai nuo to laiko tvarkingai plaunami.

Kita šeima pilna sudėtimi visą savaitę gyveno makaronais ir bulvėmis – atidavinėjo pinigus, kuriuos jų vaikas pavogė svečiuose. Beje, savo „dietos“ šeimyna laikėsi ne su skausmingomis veido išraiškomis, o padrąsindami vienas kitą, linksmai įveikdami bendrą bėdą. Ir kaip visi džiaugėsi, kai savaitės gale reikalinga suma buvo surinkta ir atiduota su atsiprašymais, ir netgi liko pinigų arbūzui! Daugiau jų vaikas nevogė.

Atkreipkite dėmesį: niekas iš tėvų neskaitė moralų, nebaudė, negrasino. Tiesiog reagavo kaip gyvi žmonės, sprendė bendrą šeimyninę problemą, kaip sugebėjo.

Suprantama, kad būna situacijos, kai mes negalime leisti natūralioms pasekmėms įvykti, pavyzdžiui, negalima leisti vaikui iškristi iš lango ir pažiūrėti, kas bus. Bet, sutikite, tokių situacijų pasitaiko itin mažai“

Iš L. Petranovskajos knygos «Как ты себя ведешь? 10 шагов по преодолению трудного поведения».

Vertė – Vilija Malinauskaitė

Šaltinis: https://www.facebook.com/lvpetr/posts/211368773076891

 

Join the Discussion

X